Sorry, this entry is only available in Lithuanian. For the sake of viewer convenience, the content is shown below in the alternative language. You may click the link to switch the active language.

Tvenkininė akvakultūra
Akvakultūra – viena iš 4 pagrindinių žuvininkystės sektoriaus šakų Lietuvoje, turinti ekonominės, socialinės, rekreacinės ir netgi aplinkosauginės reikšmės, padedanti plėsti žuvų asortimentą, įdarbinti kaimo žmones. Vyrauja mikro ir mažos įmonės, kuriose dirba iki 49 žmonių, metinės pajamos nesiekia 7 mln. Lt, turto balansinė vertė – iki 5 mln. Lt.
Daugelį metų Lietuvoje labiausiai buvo vystoma tvenkininė akvakultūra. Žuvų auginimas tvenkiniuose labai priklauso nuo gamtinių sąlygų. Lietuvoje jos nėra labai palankios šiam verslui vystyti: trumpas žuvų vegetacijos periodas, dažnai pasitaikantys vėlyvi ir šalti pavasario periodai bei vasaros, sudėtingos hidrometeorologinės sąlygos. O norint išsilaikyti rinkoje konkurencingiems, būtina pasitelkti kvalifikuotus specialistus, diegti naujausias technologijas ir gerai organizuoti darbą.
Tvenkininės akvakultūros ūkiai paplitę po visą šalies teritoriją, tačiau dėl palankesnių klimato sąlygų jų daugiausia yra rytinėje ir pietrytinėje Lietuvos dalyje. Čia oro temperatūra vasarą aukštesnė, mažesnis vėjas, daugiau saulėtų dienų, mažesnis kritulių kiekis, upių ir ežerų vandeningumas gana didelis, kas ypač svarbu akvakultūros ūkiams. Šie veiksniai ir įtakoja tokį žuvininkystės ūkių išsidėstymą.
Bendras pramoninių žuvininkystės tvenkinių plotas – 10,6 tūkst. ha., kuriuose būtų galima išauginti apie 5 tūkst. t. prekinės produkcijos per metus, tačiau dėl ribotų realizacijos galimybių panaudojama tik dalis akvakultūros tvenkinių projektinių pajėgumų. 2011metais įžuvintų tvenkinių plotas buvo 9201 ha. Balansinė turto vertė – apie 23 mln. Lt. Pagal dabar Lietuvoje galiojančius statybos darbų įkainius naujai sukurti tokį tvenkinių ūkį reikėtų apie 2,3 – 2,5 mlrd. Lt. Lietuvai įstojus į ES, Lietuvos tvenkiniai sudarė 6,7 proc. naujų ES valstybių narių tvenkinių ploto.
Remiantis ŽŪMPRIS duomenimis iš dvidešimt vienos duomenis pateikusios akvakultūros įmonės, 2011 metais 8 jų buvo labai mažos įmonės (iki 10 darbuotojų), jose dirbo vidutiniškai 5,6 žmonės, o 13 mažos įmonės (11-49 darbuotojai), jose dirbo vidutiniškai 22,8 žmonės. Iš viso 2011 metais šiose įmonėse dirbo 341 darbuotojas, akvakultūros produkcijos apimtys sudarė 3279 t (0,26 proc. ES apimčių), 25 mln. Lt (0,21 proc. ES apimčių). Šiuose akvakultūros ūkiuose įvairiais laikotarpiais darbuotojų skaičius nežymiai svyravo intervale tarp 340 ir 350 ir pastaruosius ketverius metus, galima sakyti, išliko nepakitęs.
Didžiąją daugumą dirbančių akvakultūros ūkiuose sudaro vyrai, kadangi darbas reikalauja daug fizinės jėgos ir ištvermės. Jie sudaro 80−82 proc. nuo bendro darbuotojų skaičiaus. Moterys daugiausia dirba administracinį darbą, laboratorijose ir pan.
2010−2011 m. karpiai sudarė apie 93 proc. prekinės žuvų produkcijos kiekio ir apie 87 proc. prekinės žuvų produkcijos vertės. Lietuvoje karpiai yra pagrindinės tvenkinių žuvys, kadangi jis lengvai prisitaiko prie vandens kokybės ir temperatūros, veisiasi visų tipų lėtos srovės ar netekančiuose vandenyse, palyginti greitai auga, pasižymi gana gera kokybe. Tačiau tiek tvenkinine akvakultūra užsiimančių akvakultūros įmonių žuvų asortimentas plečiamas, tiek steigiamos naujos akvakultūros įmonės veiklą numatančios vystyti uždarose vandens talpyklose. Lietuvoje (remiantis tik ŽŪMPRIS duomenis pateikusios 21 akvakultūros įmonės duomenimis) 2011 metais užauginta ir realizuota 3060 t karpių ir 218,8 t kitų žuvų: 51,7 t (3 kartus daugiau nei 2010 metais) eršketų, 40,7 t upėtakių( išaugintų baseinuose), 35,5 t (2,5 karto daugiau nei 2010 metais) baltųjų amūrų, 27,4 t margųjų plačiakakčių, 26,6 t karosų, 21 t lydekų, 12,6 t (50 proc. daugiau nei 2010 metais) ungurių, 1,7 t lynų ir nedidelį kiekiai (iki 1 tonos) ešerių, karšių, kuojų, sterkų, šamų.
Ūkio subjektai užsiimtais akvakultūros veikla (akvakultūros gyvūnų auginimu, laikymu ir / ar veisimu) privalo turėti veterinarinio patvirtinimo numerį, kurį išduoda Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Jos tvarkomame registre 2013 metų pradžioje buvo įtrauktos 29 įmonės, kurios nurodo, jog augina žmonėms vartoti skirtą akvakultūros produkciją. 23 įmonės veiklą vykdė gėlo vandens tvenkiniuose, iš jų 2 taip pat veiklą vykdė ir gėlo vandens baseinuose, 2 – uždarose recirkuliacinėse sistemose, o 3 – ir gėlo vandens baseinuose, uždarose recirkuliacinėse sistemose. 6 įmonės nurodė veiklą vykdančios tik uždarose gėlo vandens talpyklose.
Palyginti su ES šalimis senbuvėmis, kitaip nei Lietuvoje, jose didžiąją dalį auginamų žuvų sudaro upėtakiai, apie 80 proc., o karpiai – apie 7−8 proc. visų prekinių žuvų. Šalyse narėse, kurios įstojo į ES kartu su Lietuva, daugiau auginama karpių, nors, palyginti su Lietuva, kur kas daugiau auginama ir upėtakių. Upėtakiai sudaro 20 proc., karpiai – 67 proc. prekinių žuvų.
Daugiausia žuvų parduodama šalies vidaus rinkoje – apie 40−54 proc. pagaminamos produkcijos. Paskutinius 3 metus gana žymiai augo eksportas. 2008 m. eksportuota apie 27 proc., o 2010 m. – 46 proc. pagamintos produkcijos. 2011m. buvo eksportuota 37,3 proc. prekinių gyvų karpių. Daugiausia karpių eksportuojama į Lenkiją ir Latviją. Į Olandiją eksportuojami unguriai. Ungurių eksportas į šią šalį palyginus su 2010 m. išaugo 3 kartus. 2010 m. eksportuota 3 t ungurių, o 2011 m. – 9 t. Iš viso eksportuojama apie 95 proc. Lietuvoje užauginamų ungurių, kadangi vidaus rinkoje dėl aukštos kainos ši žuvų rūšis nėra labai paklausi. Mažesni kiekiai žuvų eksportuojami į Estiją, Angliją, Švediją, Rusiją ir kt. šalis.
Turimų pajėgumų panaudojimas tiesiogiai priklauso nuo produkcijos paklausos rinkoje. Daugelis įmonių realizuoja šviežią produkciją gyvų žuvų pavidalu, tačiau neplečia savo asortimento suteikdamos auginamai produkcijai pridėtinę vertę (dalinai apdirbant, tiesiogiai realizuojant) ir didindamos realizacijos apimtis, pateikiant vartotojams patrauklesnius ir įvairesnius produktus.
Analizuojant esamą verslinės tvenkinių žuvininkystės įmonių būklę, pastebimas savikainos augimas dėl brangstančių energetinių išteklių, didėjančio darbo užmokesčio, taip pat – dėl žuvilesių paukščių daromos žalos, pasenusios, energetinių išteklių netausojančios infrastruktūros. Atkreiptinas dėmesys į faktą, jog šalyje yra pakankamai įrengtų tvenkinių, tačiau visi jie įrengti prieš 30–40 metų ar anksčiau, todėl būtinos investicijos į tvenkinių infrastruktūros modernizavimą, prevencinių priemonių prieš žuvilesius paukščius diegimą, įmonių vadovų vadybinių gebėjimų bei specializuotų žinių tobulinimą.
Pastaruoju metu susidomėjimas akvakultūros verslu yra žymiai padidėjo. Atsiranda ūkininkų ir kitų asmenų bei įmonių, kurie, savo iniciatyva ir pasinaudodami 2007–2013 m. ES parama žuvininkystei, investuoja į akvakultūros ūkių plėtrą.